Du profesionalai – pianistas Darius Mažintas ir violončelininkas Deividas Dumčius – pristato, kaip patys sako, muzikinį eksperimentą. Unikalus DOMINO! teatro projektas „White & Black“, kuriame populiariausi kūriniai suskambės fortepijono ir violončelės garsais, kovo ir balandžio mėnesiais pradžiugins net tik didžiausius melomanus, bet ir visus, pasiilgusius kitokio skambesio, įdomių sceninių sprendimų ir nuoširdumo.

Ar muzika jus abu lydėjo nuo pat mažų dienų?

Deividas: Vaikystėje, kaip ir dauguma vaikų, buvau aktyvus. Muzika, kaip gyvenimo kryptis, atsirado visai neplanuotai, pradžioje tai buvo tiesiog veikla po mokyklos. Mokytojai, matydami mano gabumus, sugebėjo mane sudominti ir paskatino tęsti muzikinį kelią. Tiesą sakant, taip nė karto ir nekilo nei abejonių, nei noro viską mesti.

Darius: O aš nenorėjau nieko… Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje atsiradau dėl to, kad pralošiau lažybas… Buvau toks vaikas, kaip ir visi – man rūpėjo draugai ir kiemas. Aš labai norėjau lankyti lengvąją atletiką. Tėvai ir močiutė buvo muzikantai, mano gabumus įžvelgė, tačiau nebandė manęs versti daryti tai, ko nenoriu. Mes apie viską kalbėdavomės ir tardavomės. Močiutė su manimi susitarė: jei neįstosiu į sporto mokyklą, pasuksiu muzikos keliu. Neįstojau. Taigi, laikiausi susitarimo ir nuėjau į stojamuosius meno mokykloje. Dariau viską, kas įmanoma, kad tik neįstočiau. Bet man nepavyko (juokiasi). Na, bet su laiku prasidėjo konkursai, apdovanojimai ir pajutau, kad man visai patinka būti toje šviesoje. Muziką pamilau tada, kai pradėjau jausti, kad tai yra kažkas daugiau nei tik pramoga, tai kur kas daugiau nei profesija, iš kurios aš uždirbu.

Šiaip buvau labai maištingas vaikas, viskam nuolat priekaištaudavau ir esu įsitikinęs, kad devynias iš dešimties gyvybių jau esu išnaudojęs. Buvau išmestas iš visur, kur tik įmanoma. Būdamas keturiolikos mečiau muziką ir pareiškiau, kad išeinu į savanorišką Krašto apsaugos tarnybą. Ten ištvėriau metus – po kelių žygių žiemos metu mamai pasakiau: gal aš visgi grįžtu į muziką (juokiasi).

Ir taip pamažu muziką prisijaukinote?

Darius: Labiausiai muziką pamilau tuomet, kai pradėjau eksperimentuoti, ieškoti naujų formų. Tame kelyje atsirado koncertai kalėjimuose, vaikų namuose, ligoninėse, karo zonose. Ir kai pajutau grįžtamąjį ryšį, ėmiau eksperimentuoti vis labiau ir labiau. Projektas „White & Black“ man taip pat yra eksperimentas. Ypatingai karo laikotarpiu aš supratau, kad užtenka nešioti kaukes, užtenka daryti dalykus, kuriais netikiu, gyvenimas tam per trumpas.

Kaip jūs save apibūdintumėte?

Darius: Esu savo tapatybei ir profesijai sugalvojęs pavadinimą: garso architektas iš Vilniaus! Muzika mane subrandino. Tik jos dėka tampu labiau teisingas, labiau atviras, tik jos dėka atradau savo gyvenimo misiją. Muzika mane išgelbėjo – tik jos dėka man pavyko nedegraduoti. Muzika man yra tas portalas, per kurį aš jaučiu pasaulį.

Deividas: Manau, kad esu nuoširdus sąžiningas tiek prieš save, tiek ir prieš klausytojus, dievinu savo srities profesionalus. Mano manymu, didžiausia įtaką mano asmenybei ir profesijai padarė tai, kad aštuonerius metus grojau „Naujų Idėjų Kameriniame Orkestre“, ten įgijau daug patirties. Man patinka būti scenoje, kontaktuoti su publika, jausti atgalinį ryšį ir kartu kurti nepaprastus pojūčius. Tada viskas tampa labia paprasta ir tikra…

Naujasis DOMINO teatro projektas „White & Black“ skirtas visiems, mylintiems muziką. Tiek populiariąją, tiek klasikinę?

Darius: Žinoma. Į šį projektą kviečiu visus žmones, kurie sako, kad klasikinės muzikos nemėgsta. Mes parodysime, kad visa muzika yra tarpusavyje susijusi. Gal ir nustebsite, tačiau daugelis popatlikėjų remiasi būtent klasikinės muzikos mokykla. Dažnai girdžiu žmones sakant „klasika yra nuobodi, ji ne man“. Aš labai noriu parodyti, kokie neteisūs yra šie žmonės.

Kai sulaukiau skambučio ir išgirdau projekto idėją, dar akimirką dvejojau – prie ko čia aš, juk esu klasikas, o čia teks groti populiariąją muziką?! Tačiau iškart man kilo mintis apie dekonstrukciją: o ką, jei padarysime visiškai atvirkščiai – imsime ir pakeisime populiarių kūrinių formas?! Pasitariau su savo seserimi – kompozitore, dirigente Vilija Mažintaite – ir prasidėjo nepaprastai įdomus kūrybinis procesas.

Deividas: Šis projektas – lyg deimantas, turintis daug briaunų: kažkas ateis paklausyti kūrinių, kažkam bus įdomūs sceniniai sprendimai, o kažką sudominsim ir mes, kaip asmenybės. Tikrai galiu pažadėti: mūsų pasirodymas bus profesionalus ir kokybiškas.

Man patiko, kad šiam projektui reikėjo žmogaus, kuris nėra įrėmintas klasikinėje muzikoje, kuris nebijo išeiti iš savo komforto zonos. O aš toks ir esu. Jeigu žiūrovai galvoja, kad jie tiesiog ateis paklausyti populiarių kūrinių, skambančiu klasikos žanru, tai galiu užtikrinti – viskas bus kur kas įdomiau ir netikėčiau. Su Dariumi nė karto neteko kartu koncertuoti, scenoje vis prasilenkdavome, tačiau kai sužinojau, kas bus mano partneris, supratau, šis projektas bus įsimintinas. Bus labai gražu ir jautru. Aš nepaprastai laukiu jo pradžios.

Dariau, esate įvardijamas kaip įdomių meninių idėjų generatorius. Papasakokite apie tai plačiau.

Darius: Aš visą gyvenimą norėjau judėti, neužsistovėti vietoje. Karantino metu manyje įvyko didžiulis lūžis, kai pirmą kartą muziką išgirdau visiškai kitaip. Pamenu, grojau vienuolyne ir aplankė jausmas, tarsi aš viską stebiu iš šalies. Man pasidarė įdomu, o kokią nuotaiką ir kokį poveikį muzika suteikia kitiems žmonėms. Pradėjau suvokti, kad muzika yra pati didžiausia laisvė. Kodėl ji turėtų skambėti tik salėse? Ėmiau ir susidariau planą, kokias vietas aš turiu aplankyti, kur turiu paskleisti savo grojamą muziką. Tarkim, esu grojęs pabėgėliams. Įsivaizduokite, sėdi skirtingų kultūrų atstovai, nesuprantantys vieni kitų kalbos, pradeda skambėti muzika – stoja mirtina tyla. Muzika yra universali kalba, išlipanti iš bet kurios kultūros ribų. Ne kartą esu grojęs kalėjimuose. Ten žmonės ypatingai atidžiai klausosi muzikos. Ten jie yra tikri, nebeieškantys pasiteisinimų ar išsisukinėjimų. Ši auditorija man yra pati įdomiausia. Kai tu matai žmogaus, kuris padarė kažką baisaus, akis, pilnas ašarų, tu suvoki, kaip tai nuoširdu ir tikra. Esu įsitikinęs, kad būtent čia, o ne gražiose salėse, muzika daro pačią didžiausią įtaką.

Jei manęs paklaustumėte, kodėl aš vykau koncertuoti į karo zoną Ukrainoje, mano atsakymas būtų toks: aš tikiu žmonių bendryste, aš tikiu, kad mes vieni su kitais esame glaudžiai susiję. Karo akivaizdoje nukrenta visos kaukės, o norai uždirbti kuo daugiau ar įsigyti kuo geresnę mašiną tampa visiškai absurdiški. Teikdamas moralinę pagalbą kenčiantiems aš ir pats gaunu be galo daug – vidinį pasitenkinimą, kurio už jokius pinigus nenusipirkčiau. Projektas „White & Black“ taipogi gimė iš mano vidinio įsitikinimo, kad muzika turi įvairias formas ir jas reikia nuolat lukštenti. Esu įsitikinęs, kad vieną dieną klasikinė muzika turi būti apdovanota Nobelio taikos premija.